Man taip žavu, kai, iki tol jus pažinusi tik per trumpą susitikimą kavos, vaizdo skambutį ar susirašinėjimus, turiu galimybę iš taip arti pamatyti tiek daug jūsų - kokie jūs būnat, kai apima svarbias gyvenimo akimirkas lydintis jaudulys, kaip laikote vienas kito rankas mainantis žiedais, kaip pasikeičia jūsų žingsniai, po to, kai prieš tai įėję atskirai išeinate jau kartu, kaip vis susižvalgot priiminėdami artimųjų sveikinimus, ir kaip jūsų jaudulį pakeičia juokas, toks, koks būna tik mintimis būnant čia ir dabar.

Tuomet jūsų šventę stebiu kaip filmą, ir žinau, kad jo neįmanoma pakartoti, bet užtat aš bent jau galiu pagauti pavienius kadrus (tokius tikrus ir gražius, kad mano kameros akutė kartais aprasoja), kurie talpins mažą dalelytę to jausmo.